įšonus

įšonùs, -ì adj. (4) J įkypas, įžambus; į šoną, į šalį nukrypęs (pvz., apie kelią).

įšoniaĩ adv., įšõniai: Važiuok įšoniaĩ, t. y. ne stačiai J. Pilk įšõniai Kp. Žmogus sėdi įšoniai Tvr. Sukritusią žolę reik įšoniaĩ pjauti Šts. Vėjas pūtė įšoniaĩ Ds. Tu pašliautinai kasi žemę, kask įšoniaũ J. Saulė įšoniau buvo Šts. Eisim įšoniau nuo ežero Šl.